Šventoji Elzbieta vengrė

„Mano vienintelė meilė yra Kristus“ (Šv. Elzbieta). 

Apie šv. Elzbietą Šv. Elzbietos dvasingumas

Ne vienam šiandienos žmogui kyla klausimas, kaip galima tapti šventam ir kas apskritai yra šventumas. Ši sąvoka daugeliui mūsų visuomenės žmonių tapo svetima ir abstrakti arba nieko nereiškianti. Taip yra todėl, kad nesuprantame, nebeatskiriame ir neatsirenkame vertybių. Pasaulis siūlo malonumus, imti, naudoti, tačiau visa tai yra laikina ir praeinama, o Kristus mums siūlo save patį kaip gyvenimo Duoną.

Krikščioniškosios vertybės – pasiaukojimas, meilė, ištikimybė, atsakingumas ir daugelis kitų – dažnai yra ignoruojamos ir išstumiamos iš mūsų gyvenimo ir kasdienybės. Todėl popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame paraginime Vita consecrata, kreipdamasis į pašvęstuosius asmenis, pabrėžia šventumo vertę ir svarbumą. Reikia pasakyti, kad ne tik pašvęstojo gyvenimo asmenys turi siekti šventumo, bet ir kiekvienas krikščionis. „Atnaujintas pašvęstųjų asmenų siekimas šiandien labiau negu kada nors reikalingas kiekvieno krikščionio tobulumo siekimui remti ir sutvirtinti. Todėl būtina paskatinti kiekvieną tikintįjį tikrai ilgėtis šventumo, tvirtai trokšti atsivertimo ir asmeninio atsinaujinimo nusiteikus vis karštesnei maldai ir solidarumui su artimu, ypač pačiu vargingiausiu“ (Vita consecrata, 39).

Šventumas šiandienos žmogų gali bauginti, atrodyti nepasiekiamas, skirtas tik išrinktiesiems. Šventųjų gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad norint pasiekti šventumą nereikia atlikti didelių žygdarbių, reikia paprasčiausiai sekti Kristumi, klausytis jo žodžių ir juos vykdyti. Šv. Elzbietos kelias į šventumą buvo paprastas, pasireiškiantis kasdienybėje. Ji gyveno Dievo ir artimo meile, trokšdama susitapatinti su vargšais, kad tik laimėtų Dievą – didžiausią atlygį. Nors pati Elzbieta priklausė visuomenės elitui, ji pasirinko nusižeminimo ir paprastumo kelią. Žvelgiant į šios XIII amžiaus šventos sielos trumpo gyvenimo istoriją matomas jos radikalus sekimas Kristumi.