|
Šv. Elzbietos dvasingumas Šv. Elzbietos dvasinis gyvenimas buvo paremtas šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumu. Būtent Elzbietos idealas ir buvo šv. Pranciškaus dvasinis gyvenimas. Keli šv. Pranciškaus išsiųsti į pasaulį broliai atkeliavo į Eisenachą, kur Elzbieta gyveno. Elzbieta siekė pažangos dvasiniame gyvenime. Jai patiko brolių pranciškonų nuolankumas ir neturtas. Ji įsteigė Eisenache pranciškonams vienuolyną ir, sutikus Liudvikui, pati įstojo į trečiąjį Šv. Pranciškaus ordiną. Vokiečių žemėje Elzbieta buvo pirmoji tretininkė. Jos pasninkai, geri darbai, išmaldos įgavo didesnę vertę, nes viską atlikdavo paklusnumo dvasia. Elzbieta troško sekti Kristumi ir į jį panašėti, eiti Mokytojo pėdomis. Iš meilės Kristui pasirinko maldos, pasninko, išmaldos, gyvenimo evangeliniais patarimais, pažeminimų ir kančios kelią, anot jos pačios žodžių: „Mano vienintelė meilė yra Kristus.“ Šv. Elzbieta pasižymėjo didele meile Eucharistijai. Iš istorijos faktų žinoma, kad dar vaikystėje Elzbieta ypač garbindavo Švč. Sakramentą. Eucharistijoje semdavosi jėgų ištverti išbandymus ir pažeminimus. Tabernakulis buvo stiprybės ir išminties šaltinis, nuolat atnaujindavęs jos meilę vargšams, apleistiesiems. Eucharistijos sakramento dėka ji nepalūžo užklupta sunkumų ir priešingumų. Nuo pat jaunystės Elzbieta liepsnojo didele Dievo ir artimo meile. Tai buvo jos viso žemiškojo gyvenimo programa. Ji buvo nuolat atvira Šventosios Dvasios veikimui, todėl Dievas per ją galėjo daryti didžius darbus. Elzbieta leido, kad Kristaus meilė ją radikaliai perkeistų, nors tai buvo nelengva, tačiau įmanoma, nes Elzbieta gyveno vienybėje su Kristumi. Šv. Elzbietos gyvenime ypač svarbią vietą užėmė Švč. M. Marija. Šv. Rašto kasdienis skaitymas atskleisdavo jai evangelinį Marijos paveikslą. Elzbieta buvo susivienijusi su Marija ir jos misija Išganymo darbe. Visa tai liudija jos ištarti žodžiai mirties valandą: „ Marija, ateik man padėti. Artinasi akimirka, kai Visagalis Dievas pakvies visus savo draugus į puotą... Jau artinasi. Tylos...“ Jos pasiuntinybė, siūlanti neturtą ir artimo meilės darbus, yra universali, įmanoma praktikuoti kiekvienam, nepriklausomai nuo epochos. Elzbieta buvo vadinama gailestingumo ir pamaldumo įsikūnijimu, kurį paliudijo įgyvendindama Jėzaus žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). |
|||||
© Seserys elzbietietės, 2007
© Katalikų interneto tarnyba, 2007 |
||||||