Šv. Elzbietos seserų kongregacija Šv. Elzbieta

Istorija
Šv. Elzbieta
Steigėjos
Dvasingumas
Bendruomenė
Ugdymas
Apaštalavimas
Tik melsdamiesi galime nugalėti blogį.
M. Merkert


Sesers M. Bonitos – Antaninos Žemgulytės veikla Švėkšnoje


Seserys su Švėkšnos gimanazistais1935 m. rugsėjo 1 d. s. Bonita viršininkės paskyrimu iš Kauno išvyko į Švėkšną. Čia ji tvarkė Švėkšnos senelių prieglaudą ir gimnazijos mokinių bendrabutį. Iki 1938 m. Švėkšnoje nebuvo ligoninės. Sesuo Bonita sumanė čia pastatyti ambulatoriją. Bet vėliau nutarė statyti mūrinę ligoninę. Tam ponia Petronėlė Daukšaitė Kongregacijai padovanojo 7 ha žemės sklypą, su sąlyga, kad bus globojama. Kai buvo sutvarkyti nuosavybės dokumentai, Bonita atvyko į Kauną pas Vatikano nuncijų monsinjorą A. Aratą. Jis davė leidimą Šv. Elzbietos seserų kongregacijai Švėkšnoje, Aušros gatvėje, statyti ligoninę ir vienuolyną.

Nuncijus parašė raštą Lietuvos vyskupams, prašydamas, kad leistų Bonitai rinkti aukas jų parapijose ligoninės ir vienuolyno statybai. Ligoninės statybos projektą parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Projektas buvo didelis. Pamačiusi projektą Bonita išsigando, abejodama, ar pajėgs pastatyti tokią didelę ligoninę, pradžiai turėdama tik 6000 litų. Bet architekto V. Landsbergio-Žemkalnio padrąsinta gavo valdžios leidimą. 1939 m. liepos 13 d. pradėti kasti pamatai. Statyba vykdyta be rangovo, kad būtų pigiau. Jai vadovavo meistras Edvardas Buranas. Darbas vyko sparčiai. 6000 litų greitai ištirpo. Tada Bonita kreipėsi per „Draugą“ į Čikagoje gyvenančius švėkšniškius emigrantus ir lietuvių visuomenę prašydama paramos. Prašymas greitai buvo išgirstas; aukos pradėjo plaukti doleriais. Laukdama paramos iš Amerikos, Bonita išvažiavo rinkti aukų po visą Žemaitiją ir Lietuvą.1939 m. rugpjūčio 15 d., per Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventę, Šv. Sosto legatas monsinjoras J. Barcio pašventino kertinį akmenį. Pašventinimo aktas buvo įmūrytas pamatuose po būsimu altoriumi. Po pašventinimo apeigų garbės svečiams, kunigams ir geradariams surengti iškilmingi pietūs pas grafą Jurgį Platerį.

Statyba vyko toliau. Sesuo Bonita vėl pradėjo rinkliavą, apvažinėjo daug Lietuvos miestų, miestelių, kaimų, parapijų, lankėsi pas pavienius ūkininkus ir valdininkus. Visi daugiau mažiau paaukodavo arba paskolindavo, pvz., Pranciškonų vienuolyno provincijolas tėvas Augustinas paskolino 4500 litų.

1940 m. birželio 15 d. bolševikai okupavo visą Lietuvą. Rugsėjo mėnesį vienuolyno turtas nacionalizuotas. Užėjus vokiečiams viskas buvo grąžinta ir vėl pradėta rūpintis statyba, nes vokiečiai davė statybinių medžiagų. Daug plytų, cemento, armatūros, geležinių balkių su vokiečių karo komendanto leidimu buvo gauta veltui iš nebaigto statyti rusų bunkerio už 30 kilometrų nuo Švėkšnos. 1942 m. balandžio 8 d. Bonita iškvietė meistrą E. Burkaną, sukvietė statybos komitetą ir sudarė sutartį, kad pirmojo aukšto statyba būtų baigta iki 1942 m. liepos mėnesio. 1943 m. gegužės 10 d. ligoninė jau buvo su stogu. Dar iki galo neįrengta ligoninė atidaryta 1944 m. sausio 25 d. Mat nuo 1943 m. rudens Švėkšnos parapijoje pradėjo plisti šiltinės epidemija, ir ligoninė buvo perpildyta ligonių.

Sunkus s. Bonitos darbas buvo iš dalies baigtas, ir jos pastangomis pastatyta ligoninė pradėjo veikti. Bet ne ilgai ji džiaugėsi savo darbo vaisiais. 1944 m. spalio 10 d. bolševikai prisiartino prie Švėkšnos ir Bonita išvyko į Vokietiją pas Kongregacijos seseris. Čia gyveno iki mirties. Mirė 1996 metais.

į viršų