Šv. Elzbietos seserų kongregacija Šv. Elzbieta

Istorija
Šv. Elzbieta
Steigėjos
Dvasingumas
Bendruomenė
Ugdymas
Apaštalavimas
Turiu išlikti ramus, galbūt Dievas šią malonę suteiks kitą kartą.
M. Merkert


Maldos apaštalavimas ir kasdienis atsidavimas
Švč. Jėzaus Širdžiai


Maldos apaštalavimas prasidėjo XIX a. viduryje Prancūzijoje tarp jėzuitų studentų ir vėliau išplito visoje Katalikų Bažnyčioje. Šios idėjos pradininkas buvo tėvas Pranciškus Gautreletas. Jis 1844 m. gruodžio 3 d. pabrėžė pagrindinį maldos apaštalavimo tikslą, visą tai išreikšdamas šiais žodžiais: „Skleiskime tikėjimą malda.“ Maldos apaštalavimą patvirtino popiežius Pijus IX 1849 m. rugpjūčio 19 d. ir 1850 m. vasario 26 d. apdovanojo praktikuojančius šį pamaldumą atlaidų malone. 1866 m. popiežius Pijus IX patvirtino maldos apaštalavimo įstatus. Ši pamaldumo forma greit išplito tarp pasauliečių. Visas parapijų bendruomenes atgaivino nauja apaštalavimo dvasia, atsidavimo Švč. Jėzaus Širdžiai dvasia.

Steigėjos Klara, Marija Merkert, Matilda, Pranciška savo gyvenimu realizavo šią mintį: tik vienybėje su Katalikų Bažnyčia galima kalbėti apie kongregacijos veiklos vaisingumą. Būtent steigėjos pamilo ir praktikavo šią pamaldumo formą.

Mūsų bendruomenėse yra praktikuojama kasdienio pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai malda:

„Viešpatie Jėzau Kristau, Tu per savo dieviškąją Širdį, turtingą gailestingumo, padovanojai visam pasauliui savo Tėvo meilę kaip Šventosios Dvasios pašventinamąją žariją.

Teikis priimti mano maldą, darbus, džiaugsmus ir kančias, sujunk juos šiandien su savo Kryžiaus auka, kuri yra Eucharistijos slėpinys pasaulio išganymui.

Vienybėje su visa Bažnyčia ir jos Motina Marija per Jos tarpininkavimą prašau Tave intencijomis, kurias mūsų maldoms pavedė Šventasis Tėvas.

Viešpatie Jėzau, suteik man Šventąją Dvasią, kad šiandien ištikimai pildyčiau visus gerus darbus, paruoštus man dangiškojo Tėvo. Pakeisk mane ir padaryk Tavo Širdies apaštale, kad liudyčiau dvasia ir tiesa, jog Dievas yra meilė. Amen.“

Motinų steigėjų palikti raštai – dar vienas dvasinis paveldas ir kartu šaltinis, liudijantis, kokia yra kongregacijos dvasia. Dievo tarnaitė Marija Merkert savo laiškuose apie Švč. Jėzaus Širdį nedaug rašė, bet stengėsi savo gyvenime puoselėti tas dorybes, kurių buvo pripildyta Švč. Jėzaus Širdis: besąlygišką artimo meilę, kuklumą, kantrybę, nuolankumą. Marija Merkert savo laiškuose rašo: „Savo jėgas skirkime Dievo garbei ir visada siekime, kad mūsų kongregacijoje vis labiau sužydėtų dorybės, kurių reikia šventiems įžadams vykdyti. Lavinkime didžiadvasišką Dievo ir artimo meilę, taiką ir tarpusavio santarvę, nuoširdžią vargšų ir ligonių užjautą, tarpusavio kantrybę, meilę pakeliant fizines ir dvasines silpnybes, didelį pasiaukojimą, turėdamos mintyse Jėzaus Kristaus žodžius: „..dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12) – tik smarkieji paveldės dangaus Karalystę.“

Motina Pranciška Werner rašo: „Brangios seserys, pradėkime iš naujo, stenkimės padaryti Švč. Jėzaus Širdžiai džiaugsmo ištikimai atlikdamos pašaukimo pareigas, uoliai, nuoširdžiai mylėdamos seseris, su geranorišku paklusnumu ir tikru nuolankumu.“

į viršų