Šv. Elzbietos seserų kongregacija Šv. Elzbieta

Istorija
Šv. Elzbieta
Steigėjos
Dvasingumas
Bendruomenė
Ugdymas
Apaštalavimas
Tegul geras ir gailestingas Dievas jus globoja ir laimina kiekvieną dieną.
M. Merkert


Apie šv. Elzbietą (1207–1231)


Šv. Elzbieta Kauno namų koplyčiojeŠv. Elzbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas – Vengrijos karalius Andriejus II, motina – Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Dar vaikystėje buvo sužieduota su Liudviku IV, būsimuoju Tiuringijos krašto grafu. Tiuringijos kunigaikščio Liudviko IV motina auklėjo Elzbietą Vartenburgo pilyje, tikėdama, kad ji bus gera jos sūnaus žmona. Reikia manyti,kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elzbietai buvo labai graudu. Nuo kūdikystės pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Kartą, dar vaikystėje, Elzbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklausė: „Ką neši, mano dukrele?“ Elzbieta atsakė: „Nešu rožes.“ Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo.

Tuomet jos tėvas suprato, iš šių stebėtinų ženklų, kad Dievas per ją nori daryti savo meilės darbus.

Pagal anų laikų paprotį, 4–5 metų Elzbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo 11 metų. Jie susituokė 1221 metais. Elzbietai tada buvo 14 metų, Liudvikui – 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Kiekvieną kartą Elzbieta, duodama vargšui auką, prašydavo melstis už ją. Į bažnyčią eidavo apsirengusi paprastai nenorėdama išsiskirti iš kitų moterų. Buvo daug tokių, kurie piktindavosi, ir buvo besigėrinčių kunigaikštienės nuolankumu. Šv. Elzbieta, gyvendama kunigaikščių pilyje, neatsisakė meilės darbų artimui. Ji lankė ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tampa vargšų ir ligonių prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas, jos vyras, nedraudė žmonai globoti vargšus ir patarnauti ligoniams. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elzbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį, jį išmaudė, jo žaizdas patepė aliejumi ir paguldė į savo lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus. Šis įvykis parodo, kad Dievas yra kiekviename žmoguje, darydami gera žmogui padarome gera ir pačiam Dievui.

Šv. Elzbieta gyveno kaip karalienė, tačiau sau ir savo šeimai daug laiko neskyrė. Pati didžiausia nelaimė šią moterį ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykęs Šventosios Žemės vaduoti, mirė Sicilijoje.

Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštienė Zofija ir jos sūnus Henrikas išvijo šv. Elzbietą iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elzbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elzbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą.

Sakoma, kad nelaimėje draugą pažinsi. Jos draugai paliko ją. Atsirado elgetų, kurie tyčiojosi iš jos nelaimės. Dievas ją bandė kaip auksą liejykloje. Dangiškasis Tėvas tarsi norėjo būti jos vieninteliu globėju. Danguje nebuvo matyti jokios vilties žvaigždelės.

Bet įvyko perversmas. Vietos vyskupas ir giminės sugrąžino kunigaikštienei prarastą dvarą. Kunigaikščiai siūlė jaunai našlei savo ranką, bet ji visko atsisakė, likusį gyvenimą paskirdama atgailai už save, vyrą ir kitus. Savo vaikų Elzbieta nelepino, sakydama, kad kiekvienas turi pasirūpinti savo ateitimi. Nuodėmklausys domininkonas, jai kopiant į šventumo kalną, visai jos negailėjo, tai būdavo proga pasireikšti herojiškai meilei ir aukai. Savo paskutinius gyvenimo metus praleido Magdenburgo pranciškonų vienuolyne. Buvo pirmoji tretininkė šiapus Alpių.

1231 m. lapkričio 17 d., išsekusią nuo sunkių vargų ir kentėjimų, Dievas šv. Elzbietą išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kančias pakeitė amžina dangaus laime. Praėjus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventąja.

Taip buvo įvertintas jos šventas kuklumas, labdara ir ištvermė. Šv. Elzbieta ypač mylima Vengrijoje ir Vokietijoje, kur ji laikoma pranciškonų Trečiojo ordino – tretininkų pirmtake.

Šv. Elzbietos giminėje yra ir daugiau šventųjų: šv. Jadvyga ir šv. Elzbietos duktė – šv. Gertrūda.

į viršų